ELP frakcijos pozicijos dokumentas dėl romų įtraukties proceso ES

Įvadas

Romai Europoje gyvena jau beveik tūkstantį metų. Šios bendruomenės prisidėjo prie turtingos mūsų gyvenimo struktūros ir darė įtaką Europos tapatybei ir kultūrai. Jie sudaro didžiausią Europos mažumą. Iš maždaug 10-12 mln. visoje Europoje gyvenančių romų ir sinti, apie 6 mln. gyvena ES ir turi ES pilietybę.

Nemažai romų yra gerai integravęsi į mūsų visuomenę. Jie dirba, augina vaikus, moka sąskaitas ir mokesčius ir prisideda prie visuomenės, kurios dalis jie yra, gerovės. Tačiau yra ir tokių, kurie gimsta itin dideliame kartų skurde. Jie gyvena nesaugiomis gyvenimo sąlygomis, neturi galimybės naudotis geriamuoju vandeniu ir pagrindine infrastruktūra. Daugelis jų neturi tinkamų tapatybės dokumentų. Jiems sunku susirasti pastovų darbą, nes jie neatitinka daugelio darbo reikalavimų ir turi ribotas galimybes tobulinti savo įgūdžius ir kompetenciją. Jie ir toliau susiduria su nelygybe, plačiai paplitusia diskriminacija ir didėjančia atskirtimi nuo savo bendraamžių ne romų tautybės žmonių pagrindinėse kasdienio gyvenimo srityse, tokiose kaip galimybė gauti kokybišką išsilavinimą, darbą, sveikatos priežiūrą ir būstą. Tokia padėtis ne tik trukdo jiems įgyti daugiau galių, bet ir daro neigiamą poveikį Europos Sąjungos sanglaudai.

Ankstesniais metais tokios išvados buvo ne kartą išsakytos daugelyje įvairių suinteresuotųjų šalių ataskaitų, įskaitant, be kita ko, Europos Parlamento rezoliucijas ir Europos Komisijos metinius komunikatus dėl valstybių narių pažangos skatinant romų integraciją, grindžiamus ES pagrindinių teisių agentūros (FRA) įrodymais.

Nepaisant ankstesniais metais ES dėtų pastangų gerinti milijonų romų padėtį, remiantis FRA atlikto tyrimo EU-MIDIS II duomenimis, apie 80 % apklaustų romų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos savo šalyje; kas trečias romas gyvena būste, kuriame nėra vandentiekio; kas trečias romų vaikas gyvena namų ūkyje, kuriame bent kartą per praėjusį mėnesį kas nors ėjo miegoti alkanas; 50 % romų nuo šešerių iki dvidešimt ketverių metų nelanko mokyklos. Šiais laikais, kai ES sukūrė precedento neturinčią gerovę, aukštus socialinius standartus ir dideles galimybes savo piliečiams, šie faktai yra šokiruojantys ir nepriimtini.

Nors ES imasi pasaulinės iniciatyvos sprendžiant svarbiausius šių laikų iššūkius, tokius kaip klimato kaita ir skaitmeninė darbotvarkė, ji neturėtų pamiršti, kad romų padėtis vis dar yra nesaugi. Tai ne tik moralinis ir politinis, bet ir ekonominis imperatyvas. ES turi užtikrinti, kad visi ES piliečiai turėtų lygias galimybes.

ES ir valstybės narės, kiekviena pagal savo kompetenciją, dalijasi atsakomybe už romų įtrauktį. Tačiau veiksmai, kuriais siekiama realių romų pokyčių, lieka valstybių narių rankose. Nuo 2011 m. valstybių narių pastangomis vadovaujamasi ir jos stebimos pagal "ES romų integracijos nacionalinių strategijų iki 2020 m. programą", kuri, be kita ko, yra platesnės ES darbotvarkės ir Europos semestro dalis. Nors tiek ES, tiek nacionaliniu lygmeniu buvo įgyvendinta daug įvairių politikos, teisinių ir finansinių priemonių, pasiekta tik nedidelė pažanga.

Reikėtų pripažinti institucinius pokyčius ir romų klausimui skirtas priemones tiek ES, tiek valstybių narių lygmeniu, kurios pasirodė esančios naudingos. Tačiau, deja, praėjus beveik dešimtmečiui nuo pirmiau minėtos ES sistemos įgyvendinimo etapo, kasdienėje pažeidžiamų romų realybėje mažai kas pasikeitė.

Akivaizdu, kad be aktyvesnio ES ir valstybių narių įsitraukimo socialinė atskirtis mūsų visuomenėje dar labiau didės, regioniniai skirtumai gilės, o atotrūkis tarp romų ir ne romų toliau didės.

ES reikia pradėti iš naujo ir daugiau dėmesio skirti įgyvendinimui

Europos Komisijai priėmus "ES romų lygybės ir įtraukties iniciatyvą iki 2030 m.", kurią numatoma priimti iki šių metų pabaigos, atsiranda unikali galimybė suteikti naują postūmį šiuo metu vykstančiam ES romų įtraukties procesui, kuris vyksta pagal "ES romų integracijos nacionalinių strategijų programą iki 2020 m.", skatinti.

Per pastaruosius kelerius metus nustatyta daug problemų. Dėl to buvo parengta politika, pradėtos taikyti politikos, finansinės ir teisinės priemonės. Tačiau veiksmingas, į rezultatus orientuotas jų įgyvendinimas, paremtas stipria politine lyderyste ir nuolatiniu įsipareigojimu visais lygmenimis (ES, nacionaliniu, regioniniu ir vietos), buvo lėtas. Tiesą sakant, šių esminių komponentų nebuvimas lėmė iki šiol vykdyto proceso nesėkmę.

Kad romų įtraukties procesas iki 2030 m. taptų patikimas ir sėkmingas, reikia iš esmės pakeisti požiūrį

Akivaizdu, kad padėtis kelia susirūpinimą daugelyje ES valstybių narių. Visose ES valstybėse narėse reikėtų paspartinti nacionalines romų įtraukties pastangas. Dar didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas toms valstybėms narėms, kuriose dėl neveiksmingo romų įtraukties proceso kyla makroekonominių iššūkių, didėja regioniniai skirtumai ir taip trukdoma ES socialinei sanglaudai. Tai visų pirma pasakytina apie ES valstybes nares, kuriose gyvena daug romų. ES parama šioms šalims turėtų būti skiriama atsižvelgiant į iššūkius. Šiose šalyse daugiau dėmesio reikėtų skirti politikos ir priemonių veiksmingumui.

Todėl labai svarbus vaidmuo turėtų tekti tvirtų ir nuodugnių stebėsenos ir vertinimo sistemų įgyvendinimui.

Teigiamus, tvarius ir ilgalaikius pokyčius turėtų būti įmanoma pasiekti vykdant pagrindines reformas, o tikslinės priemonės turėtų jas papildyti. Kaip rodo patirtis, romų įtraukties proceso apribojimas tik į romų įtrauktį orientuotais ir (arba) tiksliniais projektais duoda ribotus rezultatus, ypač kai nėra tokių projektų tęstinumo. Dažnai jie yra brangūs, neveiksmingi, kelia daug lūkesčių, o pasibaigus sukelia daug nusivylimo, nes nėra tęstinumo.

Reikėtų skubiai teikti pirmenybę didesnėms investicijoms į pagrindinę infrastruktūrą, kad pažeidžiami romai turėtų geriamojo vandens ir sanitarinių paslaugų prieinamumą. COVID-19 protrūkis atskleidė, kad kai kurios ES valstybės narės nesugebėjo spręsti šios problemos, nors šiam tikslui buvo skirta nemažai ES lėšų.

COVID-19 pandemija turėtų tapti įspėjamuoju signalu daugeliui Europos valstybių, ypač toms, kuriose gyvena daug romų, neturinčių galimybės naudotis pagrindinėmis paslaugomis. Akivaizdu, kad romų bendruomenėms, gyvenančioms perpildytuose būstuose ar prieglaudose, kuriose nėra galimybės naudotis vandentiekio vandeniu ir pagrindinėmis sanitarinėmis paslaugomis, beveik neįmanoma laikytis socialinės atskirties taisyklių ar laikytis griežtų higienos priemonių, kad būtų išvengta koronaviruso ar kitų virusų plitimo. Dėl minėtų priežasčių romų tautybės žmonės patiria didesnę riziką sveikatai nei kiti gyventojai. Tuo pat metu kaltinti romų, kad jie kelia pavojų visuomenės sveikatai platindami koronavirusą, kaip tai matėme kai kuriose šalyse, negalima. Virusai neskiria rasės ar etninės priklausomybės.

Šiose šalyse ES turi skubiai siekti geresnių rezultatų būsimose romų integracijos pastangose. 2014-2020 m. programavimo laikotarpiu romų integracijai remti ES skyrė 1,5 mlrd. eurų. Pagal ESI fondus buvo nustatyta ex ante sąlyga, t. y. prievolė įdiegti nacionalinę romų integracijos strateginę politikos sistemą, nustatyti atitinkamus nepalankioje padėtyje esančius mikroregionus arba segreguotus rajonus ir įgyvendinti priemones, skirtas integracijos atotrūkiui mažinti. Tačiau kai kuriais atvejais politinės valios ir ryžto stoka, įsisavinimo gebėjimų problemos, vietos valdžios institucijų nesuinteresuotumas, romams skirtų projektų ir (arba) programų susiskaidymas, visapusiško ir holistinio požiūrio trūkumas, veiksmingo valdymo koordinavimo nebuvimas ir nuolatinė diskriminacija - tai tik kelios priežastys, dėl kurių keliose valstybėse narėse šios priemonės naudojamos neefektyviai ir joms skiriama per mažai lėšų. Į šiuos klausimus reikia tinkamai atsižvelgti per kitą programavimo laikotarpį. Nepakankama priežiūra ir atskaitomybė taip pat sudaro sąlygas netinkamam lėšų naudojimui ir korupcijai. Šių iššūkių ignoravimas prisidės prie prieš romus nukreiptų nuostatų, populizmo ir ekstremizmo didėjimo mūsų visuomenėse.

Romų įtrauktis yra abipusis procesas

Kaip pastebi Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra (FRA), paaiškėjo, kad tebesitęsiantys reiškiniai, tokie kaip plačiai paplitusi diskriminacija ir anticiganizmas, yra kliūtis pastangoms pagerinti romų gyvenimo galimybes ir gyvenimo lygį. Reikėtų imtis veiksmingų priemonių kovai su prieš romus nukreipta retorika ir neapykantą kurstančiomis kalbomis, sprendžiant rasistinių, stereotipinių ar kitaip stigmatizuojančių kalbų ar elgesio, kurie galėtų būti laikomi romų diskriminacijos kurstymu, problemą ir už juos turėtų būti nuodugniai baudžiama. Šiuo tikslu labai svarbu, kad valstybės narės užtikrintų galiojančių kovos su diskriminacija teisės aktų vykdymą.

Tačiau vien kovos su diskriminacija teisės aktų vykdymo neužtenka. Jį turėtų lydėti gera komunikacijos ir informuotumo didinimo veikla, informavimo priemonės, skirtos pagrindiniams gyventojams, kad jie geriau suprastų romų integracijos naudą visai visuomenei ir šio proceso sudėtingumą. Šiuo atžvilgiu labai svarbus vaidmuo tenka žiniasklaidai, įskaitant socialinę žiniasklaidą.

Romų įtrauktis yra abipusis procesas, kuriam reikia keisti tiek romų, tiek ne romų mąstyseną. Įtraukties problemą taip pat reikėtų spręsti skatinant romų pavyzdžius, taip pat pasitelkiant švietimo programas ir mokymo medžiagą, kuri pagilintų žinias apie romus, jų istoriją ir kultūrą. Tai ypač svarbu siekiant abipusio taikaus sambūvio etniškai mišriose bendruomenėse ir regionuose.

Socialinė atskirtis ir didelis skurdas, su kuriais susiduria pažeidžiamos romų bendruomenės, dažnai yra neteisėto elgesio priežastys. Kai kuriose valstybėse narėse romai tampa organizuoto priverstinio elgetavimo aukomis. Daugeliu atvejų į šią veiklą įtraukiami vaikai; dėl to nukenčia jų gerovė ir ateitis. Šį neigiamą reiškinį reikia spręsti sistemingai ir koordinuotai. Priešingu atveju tai gali sukelti valstybių narių piliečių nusivylimą ir nerimą. Be to, kyla pavojus, kad prieš romus nukreiptas požiūris gali dar labiau sustiprėti. Todėl reikia sisteminio požiūrio, kad būtų rasti tvarūs ilgalaikiai šio socialinio reiškinio sprendimai.

Didesnio dėmesio taip pat nusipelno romų moterų ir mergaičių diskriminacija ne tik už romų bendruomenės ribų, bet ir pačioje bendruomenėje, įskaitant smurtą šeimoje, ankstyvą nėštumą ir pan. Tai sudėtingi klausimai, kuriuos reikėtų spręsti vykdant bendrąją politiką ir tikslines intervencines priemones, kurių svarbiausia - pasitikėjimo stiprinimas. Šiuo tikslu policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai ir sveikatos priežiūros specialistai turėtų būti mokomi, kaip jautriai bendrauti su romų tautybės moterimis ir mergaitėmis ir stiprinti pasitikėjimą bendruomenėje. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad su aukomis būtų elgiamasi nediskriminuojant.

Švietimas yra geriausia investicija į romus, taip pat į būsimą Europos augimą ir klestėjimą

Užburtą romų marginalizacijos ir skurdo ratą galima nutraukti tik pasitelkus išsamias, ryžtingas ir gerai finansuojamas ilgalaikes bendrojo ugdymo strategijas, kuriomis visapusiškai atsižvelgiama į visus pagrindinius veiksnius ir sąlygas, lemiančias nesaugią romų padėtį. Tai apima švietimo, ekonominius, socialinius ir kultūrinius aspektus, įskaitant rasizmą ir diskriminaciją. Šios švietimo strategijos turėtų būti grindžiamos plačiu švietimo specialistų, centrinės ir vietos valdžios institucijų, pilietinės visuomenės, romų bendruomenių ir visų suinteresuotų piliečių dalyvavimu.

Įtraukiosiomis švietimo priemonėmis turėtų būti siekiama kuo labiau integruoti romų vaikus ir visas kitas nepalankioje padėtyje esančias grupes į švietimo sistemą nuo ankstyvojo ugdymo iki aukštesniojo vidurinio mokslo, o tai yra asmeninio tobulėjimo ir karjeros sąlyga.

Šiuo tikslu keliose ES valstybėse narėse būtina iš esmės patobulinti ir atnaujinti švietimo ir mokymo sistemas. Šios sistemos turėtų būti reformuotos taip, kad romų vaikai turėtų tokias pačias mokymosi galimybes kaip ir jų bendraamžiai ne romai.

Tai turi apimti visišką pripažinimą, kad romų vaikai neturi tokių pačių mokymosi galimybių namuose kaip jų bendraamžiai. Todėl romų vaikai turėtų turėti galimybę naudotis papildomomis aktyviomis priemonėmis ir pagalbiniu mokytojavimu, kad galėtų išeiti iš savaime besitęsiančio žemo išsilavinimo ir su tuo susijusio ankstyvo pasitraukimo iš mokyklos rato. Vyriausybės turėtų skirti pakankamai lėšų ir ekspertų žmogiškųjų išteklių, kad užtikrintų visų pirmiau minėtų veiksnių įgyvendinimą. Daugiau dėmesio reikia skirti tėvų įtraukimui į vaikų mokymosi rėmimą ir suteikti šiems tėvams reikiamą paramą.

Būtina sudaryti palankesnes sąlygas valstybėms narėms keistis gerąja patirtimi ir stebėti padėtį, kad būtų galima reguliariai teikti Europos Komisijai vertinimus. Europos Sąjunga turėtų sukurti platformą, kurioje būtų galima dalytis gerąja patirtimi, o Europos Tarybos rekomendacijos taip pat galėtų būti orientacinės priemonės. Nė vienas romų vaikas neturėtų būti baudžiamas vien dėl to, kad gimė skurde. Kai kurios ES valstybės narės šiuos vaikus atiduoda į specialias mokyklas, skirtas protinę negalią turintiems vaikams, net jei jie neturi jokios negalios, arba atskiria juos nuo bendraamžių ne romų tautybės asmenų bendrojo lavinimo mokyklose ar klasėse. Jų ugdymas turėtų prasidėti kuo anksčiau ankstyvojo ugdymo ir globos įstaigose, kad jie galėtų geriau dalyvauti ir būtų pasirengę mokytis ateityje. Jis turėtų būti tęsiamas iki vidurinio ugdymo. Nė vienas romų vaikas neturėtų baigti mokyklos, neturėdamas kvalifikacijos, reikalingos, kad sėkmingai įsitvirtintų darbo rinkoje ir klestėtų gyvenime. Prioritetas taip pat turėtų būti teikiamas profesinio mokymo politikai, taip pat aktyviam suaugusiųjų švietimui, skirtam žemos kvalifikacijos suaugusiesiems. Šiuo tikslu daugiau dėmesio reikia skirti perėjimui iš vienos švietimo sistemos į kitą, suteikiant tinkamą profesinį orientavimą ir profesinį orientavimą.

Labai svarbu, kad romų mokiniai taip pat įgytų skaitmeninių įgūdžių ir kompetencijų, leidžiančių jiems pasinaudoti galimybėmis ir tapti vertingais piliečiais, formuojančiais Europos ateitį. Tai apima ir skaitmeninio švietimo prieinamumo užtikrinimą. Dabartinė COVID-19 pandemija dar labiau išryškino nelygybę Europoje; marginalizuoti romų vaikai neturėjo galimybės mokytis nuotoliniu būdu ar internetu, kaip jų bendraamžiai ne romai. Siekiant šio tikslo, romų vaikai turėtų būti įtraukti į mokyklų veiklos darbotvarkes, kuriose daugiau dėmesio turėtų būti skiriama jų fizinei ir emocinei gerovei.

Pakeiskite paradigmą apie romus, atskleisdami romų potencialą

Romai turėtų būti suvokiami ne kaip našta, o kaip galimybė, ypač demografinių iššūkių laikotarpiu. Senstanti Europa susiduria su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu, todėl dalį darbo jėgos importuoja iš trečiųjų šalių. Romai sudaro didelę ir vis didėjančią gyventojų ir būsimos darbo jėgos dalį. Tai didžiulis potencialas, kuris vis dar neišnaudotas. Šalyse, kuriose gyvena daug romų, ekonominė integracija gali atnešti naudos, kuri, apytikriais apskaičiavimais, siekia apie 500 mln. eurų per metus. Ekonominis produktyvumas padidėtų, todėl sumažėtų valstybės išlaidos socialinei paramai, o pajamos iš pajamų mokesčių padidėtų. Romai gali būti vertinami įvairiai - kaip būsimi darbuotojai, verslininkai, mokesčių mokėtojai, vartotojai, investuotojai ir t. t.

Siekiant visiškos romų įtraukties, taip pat ir į darbo rinką, reikia tinkamai spręsti struktūrinės diskriminacijos, erdvinės segregacijos ir nepakankamų politinių pastangų problemas, kurios yra pagrindiniai veiksniai, trukdantys romų socialinei ir darbo rinkos integracijai. Ypač šiais laikais, kai Europa pereina į skaitmeninę erą, romai turėtų turėti galimybę pasinaudoti naujomis su šia pertvarka susijusiomis galimybėmis. Romų užimtumas neturėtų apsiriboti romų dalyvavimu viešųjų darbų programose, kaip tai matome kai kuriose valstybėse narėse. Šios programos nepadeda dalyviams įgyti reikiamų įgūdžių. Todėl romai ir toliau negali išsivaduoti iš nedarbo spąstų arba susirasti darbo atviroje darbo rinkoje. Todėl daug romų tampa šešėlinės ekonomikos dalimi, o tai kenkia jiems ir visai ekonomikai. Valstybių narių valdžios institucijos turėtų aktyviai kovoti su tokia praktika ir paversti tokį darbą teisėtomis darbo sutartimis, taip apsaugodamos romų darbuotojus ir užtikrindamos mokestines pajamas valstybei.

Valstybės narės turėtų didinti romų ekonomines galias. Tai būtų galima padaryti aktyviau įtraukiant įmones, visų pirma vietos lygmeniu, be kita ko, skatinant įdarbinti ilgalaikius bedarbius, taip pat remiant romų verslumą, socialines įmones ir didinant užimtumo galimybes, daugiausia dėmesio skiriant romų jaunimui ir moterims.

Romai kuria savo ir Europos ateitį

Būti europiečiu šiandien reiškia turėti galimybę siekti sėkmės ir teisę į padorų gyvenimą, pageidautina toje vietoje ar regione, iš kurio žmogus kilęs. Didesnė ekonominė romų įtrauktis pagerintų socialinę sanglaudą ir sumažintų regioninius skirtumus ne tik ES, bet ir plėtros šalyse, nes mažiausiai išsivysčiusiuose Europos regionuose yra didelė marginalizuotų romų bendruomenių koncentracija. Pažangus naujos kartos fondų naudojimas pagal 2021-2027 m. daugiametį programavimo laikotarpį (InvestEU ir ESI fondai) atliktų lemiamą vaidmenį šalinant romų skurdą, būsto atskirtį ir patiriamą nepriteklių. Nacionalinė romų integracijos strategija vėlgi yra būtina sąlyga lėšoms nukreipti, siekiant paspartinti romų integraciją ir užkirsti kelią jų segregacijai ir (arba) ją panaikinti.

ES ir valstybės narės, siekdamos sukurti socialiai teisingą, sąžiningą ir lygiavertę visuomenę, neturėtų pamiršti romų tautybės žmonių siekių. Svarbų vaidmenį atliktų nuolatinė parama ir jų politinio atstovavimo, pilietinio ir kultūrinio dalyvavimo ES ir nacionaliniu lygmenimis stiprinimas.

Romai turėtų būti skatinami aktyviai dalyvauti priimant vietos, nacionalinius ir Europos sprendimus, kad galėtų atlikti svarbesnį vaidmenį formuojant pagrindines politikos kryptis, kurios jiems turi įtakos. Ypač romų jaunimas turėtų tapti romų integracijos ES varomąja jėga. Jie turėtų būti pokyčių kūrėjai, o ne jų gavėjai. Romų rinkėjai neturėtų būti prisimenami tik rinkimų metu. Todėl reikėtų skirti daugiau dėmesio įtarimams dėl rinkimų sukčiavimo, kuriuo naudojasi pažeidžiamos romų bendruomenės. Valstybių narių rinkimų institucijos raginamos imtis aktyvaus vaidmens sprendžiant šiuos kaltinimus. Šiuo atžvilgiu svarbus vaidmuo tenka romų rinkėjų švietimui.

Kadangi per skaitmeninę žiniasklaidą skleidžiama dezinformacija mažina visų piliečių pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis, didina socialinę poliarizaciją ir trukdo piliečiams priimti informacija pagrįstus sprendimus, reikėtų skatinti imtis aktyvesnių veiksmų, kuriais būtų remiamas romų gyventojų informacinis raštingumas. Naujienų raštingumas, netikrų naujienų atskyrimas nuo tikrų ir mokymasis vertinti naujienų šaltinius yra labai svarbus, nes toliau vyksta skaitmeninimas, ypač pažeidžiamose bendruomenėse.

ES lygmeniu reikėtų stiprinti esamas romų paramos platformas, kurios įtraukia romus į jiems aktualių socialinių, ekonominių ir politinių klausimų sprendimą. Viena konkreti sritis, kurioje romų dalyvavimas būtų svarbus, yra susijusi su dalyvaujamuoju procesu dėl Europos ateities, kuriame europiečiai gali pareikšti savo nuomonę apie tai, ką ES daro ir kaip ji veikia jų labui. Aktyvesnis romų dalyvavimas kuriant savo ir Europos ateitį galėtų padėti keisti mąstyseną ir kovoti su giliai įsišaknijusiais prietarais ir stereotipais, plačiai paplitusia diskriminacija ir anticiganizmu visoje Europoje.

Šiais sudėtingais laikais ir ateinančiais dešimtmečiais ES negali sau leisti tęsti romų įtraukties proceso nepasiekusi jokių esminių pokyčių ir ignoruoti nerimą keliančios tikrovės, kurioje gyvena pernelyg daug jos piliečių. Tai turi įtakos mūsų visų socialinei atmosferai ir gerovei. Tikrai neįtraukdama romų, ES rizikuoja prarasti savo patikimumą.