ES migracijos politika nėra pakankamai gera

Specialus aukščiausiojo lygio susitikimas migracijos klausimais turėtų padėti įgyvendinti svarbias reformas, atsižvelgiant į didelį migrantų antplūdį

Europa šiuo metu lunatikuoja kitos migracijos krizės akivaizdoje. Vien pernai į Europą atvyko mažiausiai 330 000 nelegalių migrantų - tai daugiau kaip 60 proc. daugiau nei 2021 m. ir daugiau nei bet kada nuo 2015 ir 2016 m. Šie skaičiai yra nepriimtini ir rodo, kad dabartinė Europos migracijos politika žlugo. Neseniai atlikta "Eurobarometro" apklausa išmatavo, kad 70 proc. europiečių nerimauja dėl migracijos poveikio jų gyvenimui. Specialus aukščiausiojo lygio susitikimas migracijos klausimais yra itin svarbi galimybė atgaivinti neveikiančią migracijos darbotvarkę.

Mums rūpi du pagrindiniai ramsčiai: Pirma, mums reikia tvirtos mūsų išorės sienų apsaugos. Mums reikia visapusiškai veikiančios ir sustiprintos sienų ir pakrančių apsaugos (Frontex). Valstybė, o ne mafija sprendžia, kas atvyksta į Europą, o kas ne. Jei norime išlaikyti laisvą judėjimą ES viduje, žmonės turi žinoti, kad išorės sienos yra saugomos.

Mūsų nuomone, tai taip pat reiškia, kad reikia statyti tvoras ten, kur to gali prireikti. Kai diktatorius A. Lukašenka pradėjo naudoti migrantus, kad užpultų Europą kaip Rusijos hibridinio karo dalį, Europos Komisija atsisakė tai finansuoti ES lėšomis. Sienų apsaugos realybė yra tokia, kad jei norime kontroliuoti, kas atvyksta į ES, mums reikia infrastruktūros. Atsisakyti tam skirtų Europos lėšų yra klaida.

Kartu turime pagaliau sėkmingai grąžinti žmones, kurie neturi teisės pasilikti. Daugiau nei pusė atvykstančių žmonių niekada negaus oficialaus prieglobsčio statuso Europoje, ir tai ypač pasakytina apie tuos, kurie keliauja pietiniais maršrutais. Vienintelė galimybė jiems - nelegalumas. Tai nežmoniška ir nepriimtina. Per pastaruosius metus Europos Komisija nepadarė jokios pažangos šioje srityje. To tiesiog nepakanka.

Lygiai taip pat, kaip ir padėtis, susijusi su paieškos ir gelbėjimo operacijomis, yra nepakankamai gera. Netoleruotina, kad patruliavimą prie pietinės jūros sienos patikime NVO. Pilietinės visuomenės dalyvavimas yra sveikintinas, tačiau mums reikia aiškaus taisyklių sąvado, kurį nustatytų ES. Todėl raginame parengti NVO, vykdančių paieškos ir gelbėjimo misijas, elgesio kodeksą.

Antrasis ramstis, be ryžtingumo pasienyje, yra Europos solidarumas ir pagalba tiems, kuriems reikia apsaugos. Su pabėgėliais iš Ukrainos Europa įrodė, kad yra pajėgi ir pasirengusi parodyti didžiulį solidarumą. Milijonai europiečių dosniai pasiūlė pagalbą žmonėms iš Ukrainos maistu ir pastoge, pinigais ir generatoriais. Jei žmonės žino, kad išorinė siena yra saugoma, jie yra pasirengę padėti tiems, kuriems to reikia.

Migracijos krizė yra bendras Europos iššūkis, kurį turime įveikti kartu. Priėmimo pajėgumai šiaurės vakarų Europoje yra perpildyti, o artėjant pavasariui atvykstančiųjų į pietus skaičius dar labiau padidės. Rusijai ir Turkijai grasinant, kad migrantai taps ginklu, kad sužlugdytų ES, akivaizdu, kad niekas nebegali žiūrėti pro pirštus.

Mums reikia ilgalaikės problemų sprendimo strategijos, o ne nuolatinio pasipiktinimo spiralės. Užuot eskalavę situaciją, kaip pasielgė Prancūzija, kai priėmė vieną pabėgėlių laivą su 234 žmonėmis, turėtume sutelkti dėmesį į solidarumą ir neišleisti iš akių bendro vaizdo. Palyginimui, vien pernai į Italiją per Viduržemio jūrą atvyko daugiau kaip 100 000 migrantų.

Vokietija ir Prancūzija pažadėjo Italijai, kad pagal savanoriško solidarumo mechanizmą priims daugiau kaip 7 000 migrantų. Ar jos tai įvykdė? Visiškai ne! Pagal šį mechanizmą iš Italijos į Vokietiją ir Prancūziją buvo perkelti tik 202 žmonės. Mums reikia daugiau nei solidarumo popieriuje iš Paryžiaus ir Berlyno.

Galiausiai turime iš naujo apsvarstyti, kaip Europa gali užkirsti kelią pavojingam žmonių perėjimui. Didelis vaidmuo tenka ekonominės plėtros politikai ir tarptautinei prekybai. Tačiau išliks paprastas faktas, kad žmonės nori atvykti į Europą. Todėl manome, kad reikėtų atgaivinti seną registracijos ir priėmimo centrų už Europos teritorijos ribų idėją. Prieš rizikuodami savo gyvybe, kuo daugiau žmonių turėtų žinoti, kokios yra jų perspektyvos.

Mes remiame pagrindinę teisę į prieglobstį, kuri yra lemiamas mūsų santykių su likusiu pasauliu principas. Esame laisvės ir solidarumo žemynas. Kartu migracijos mastas ir sudėtingumas radikaliai pasikeitė. Europa dar turi prisitaikyti prie šios naujos tikrovės. Būtent tai reikia padaryti vasario 9-10 d. vyksiančiame specialiame aukščiausiojo lygio susitikime.