Vytautas Landsbergis. Ne visiems ir ne visur svarbu kankinimai

Europos Parlamente nūnai rengiamas ir svarstomas socialdemokratės Veronikos de Keyser pranešimas dėl kankinimų panaikinimo pasaulyje. Šiandien projektas buvo svarstomas Užsienio reikalų komitete. Jo narys Vytautas Landsbergis pasiūlė papildyti pranešimą rašytine nuostata, kad kankinimai, ypač suimtų politinių oponentų, turi būti tiriami ir baudžiami visur, kur bevyktų. Kaip žinomus pavyzdžius jis nurodė S. Magnickio mirtino nukankinimo Maskvoje atvejį ir pastaruosius Kijevo protestuotojų grobimus bei kankinimus, kuriuos vykdo vyriausybinis „Berkuto“ dalinys.

Pataisa būtų atrodžiusi taip: „pažymi, kad niekur, taip pat trečiosiose šalyse, kankinimai ikiteisminio sulaikymo įstaigose net ligi mirties pasekmių kaip S. Magnickio byloje, ir politinių protestuotojų kankinimai kaip nūnai Ukrainoje, negali likti tinkamai netiriami ir nebaudžiami“.

Pranešėjai suabejojus dėl konkrečių vietovių ir aplinkybių nurodymo (nors pranešime figūruoja Guantanamo kalėjimas), komiteto pirmininkas E. Brokas pasiūlė neminėti S. Magnickio, o galų gale palikti tik bendrą pasmerkimą ir pasisakyti prieš kankinimų nebaudžiamumą. Deja, pranešėja ir dar pora kolegių iš to paties politinio sparno nesutikdamos užblokavo net ir tokį variantą. Procedūros dalykai (pranešėjo pritarimas) pasirodė svarbesni už esmę.

Apskritai kovojant prieš nežmoniškumą, o ypač – taikomą politinių priešininkų atžvilgiu, Lietuvos pozicijos sustiprėjo jai pačiai galų gale ratifikavus Jungtinių Tautų Konvencijos prieš kankinimą fakultatyvų protokolą, – pridūrė V. Landsbergis.